Sibilė Jasudavičiūtė – rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso „Mano baisiausia distopija“ laureatė

Lapkričio 24 d. jau vienuoliktą kartą buvo paskelbti rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Džiugu, kad tarp laureatų pateko mūsų gimnazijos III d klasės mokinė Sibilė Jasudavičiūtė. Jos rašinys „Bevardė vardu zuikis“ įvertintas II vieta. Sibilė mielai sutiko pasidalinti savo įkvėpimo kelione.
Ji pasakojo, jog nuo pat vaikystės mėgusi kurti istorijas: tai galėjo būti fantastinis, magijos kupinas pasaulis ar realistiškas buitinis vaizdelis su vienu ar kitu įdomesniu elementu, ar įprastas eilėraštis, atspindintis tos dienos jausmus – vaizduotė visada dirbdavo pilnu etatu. Todėl, kai šią vasarą išgirdo Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkurso temą „Mano baisiausia distopija“, panoro išmėginti save. Distopijos tema sužadino daug nejaukių vaizdelių galvoje, tačiau norėjo, kad pasirinkta tema atspindėtų tikrąją jos asmenybę, kas jai iš tiesų svarbu. Buvo galima numanyti, kad ne vienas ir ne du dalyviai rašys apie ekologines problemas, dirbtinio intelekto plitimą, ir, žinoma, apie karo baimę. Tačiau būtent tuo metu internete pradėjo plisti amerikietiškasis konservatizmas – ėmė reikštis vyrai, nekenčiantys moterų, jie aukštino tradicinį patriarchalinį požiūrį, siekė riboti moterų teises, lyg moterų gyvenimas nebūtų ir taip pakankamai kupinas iššūkių. Buvo baugu pamąstyti, kas nutiktų, jei šios mintys paplistų už Amerikos ribų. Vaizduotė tapo nevaldoma ir, atsipeikėjusi po kelių valandų, rado savo rankose gana įdomų scenarijų. Kuriant, anot Sibilės, iškilo du didžiausi iššūkiai. Pirmas – tilpti į 1000 žodžių limitą, nes ji mėgsta „daug čiaukšti“, o parinkti būtent tokius žodžius, kurie tobulai perteiktų scenos atmosferą be žodžių pertekliaus, buvo nelengva. Antra, daug sunkesnė vieta – merginos prievartos scena. Rašinio kulminacijoje pagrindinė veikėja yra išprievartaujama vyro, laikančio ją savo nuosavybe. Manau, nesunku įsivaizduoti, kad panašaus amžiaus autorei yra mažų mažiausiai bjauru rašyti apie šią veikėjos patirtį. Iš dalies būtent dėl to rašant šią sceną reikėjo daug pertraukų, kartais net kelių dienų. Anot autorės, „kuriant išryškėja, kas tu pats, kaip kūrėjas, esi, buvo įdomu stebėti save pačią – savo pojūčius, mintis, elgesį pakilus nuo stalo“. Rašymas Sibilei leido pasijusti savo stichijoje, buvo lengva įsijausti į aprašomus veikėjus, jų motyvus ir jausmus. Smagus etapas buvo idėjų aptarimas su mokytoja Jolanta Zagurskiene knygyne „Mint Vinetu“ už lango pliaupiant vasarinei liūčiai ar jau nuotoliu šlifuojant stilių bei renkantis pavadinimą. Sibilė sako, esanti labai laiminga laimėjusi antrą vietą, mananti, kad ji tiksliai atspindi į darbą įdėtas pastangas. Susipažinus su pirmosios vietos laimėtojos rašiniu, pasirodė, jog jo autorė genialiai tampo širdies stygas ir jos darbas pelnytai taip įvertintas. Apibendrinant galima pasakyti, kad didelis džiaugsmas dalintis savo kūryba, nes tik taip galima tobulėti.
Jolanta Zagurskienė, Sibilė Jasudavičiūtė