Neblėstantys Oskaro Koršunovo spektaklio įspūdžiai

Šiltą ir jaukų rugsėjo 11 – osios vakarą Mykolo Biržiškos gimnazijos III b, III c, III d klasių mokiniai išvyko į seniai lauktą, dar dešimtoje klasėje birželio mėnesį rezervuotą režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, suvaidintą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Išvykos idėja užsimezgė praėjusiais metais, kai per literatūros pamokas susipažinome su kita Koršunovo Šekspyro tragedijos interpretacija – „Hamletu“.  Nors vaidinimo ištraukas stebėjome tik vaizdo įrašo  formatu, režisieriaus stilius ir gilesnės idėjos patraukė ne vieno mokinio dėmesį. Ir nors šiuo metu nėra progos gyvai nueiti į koršunovišką danų princo tragedijos pastatymą, atsirado proga išvysti kitą Lietuvos teatro klasiką – „Romeo ir Džiuljetą“, režisieriaus pastatytą dar penkeri metai prieš mūsų laidos gimimą – 2003-iaisiais. Ir nors premjerai yra jau dvidešimt dveji, spektaklis savo modernumu ir gyvumu pribloškė, ko gero, visus.

Ne vienas pripažino, kad tikėjosi labiau klasikinės, artimos tekstui tragedijos interpretacijos, tačiau, neabejotinai įgyvendinant režisieriaus siekį, po pirmųjų penkių minučių jaunoji teatro mėgėjų karta buvo, lengvai tariant, priblokšta: kontrastas tarp nejaukios sustingusių kaip statulos aktorių tylos minutės, žiūrint į sausakimšą salę, spektaklio pradžioje ir jau po minutėlės prasidėjusių kaip tik įmanoma nepadorių ir provokuojančių Montekių ir Kapulečių kautynių miltuotose virtuvėse privertė visus apsižvalgyti ir paklausti greta sėdinčiųjų: ar mokytoja mus tikrai į tą spektaklį atsivedė? Atsakymas – taip, į lietuviško teatro klasiką, kuri patiko didžiajai daugumai Biržiškos žiūrovų.

Per literatūros pamokas aptarus spektaklį, jis gavo daugybę  didžiosios mokinių dalies pagyrimų, spektaklis buvo  paskelbtas šedevru. Mokiniai  gyrė spektaklio nenuspėjamumą ir originalumą, tikino, kad jų pirminiai lūkesčiai buvo nušluoti ir pagerinti, teigė, kad buvo suderinta ir komedija, ir tragedija. Spektaklio komiškos scenos buvo tikra scenos meno pažiba: tai girdėjosi ir spektaklio metu, ir diskusijoje mokykloje. Išskirti puikūs vyresnių aktorių humoristiniai pasirodymai –  Džiuljetos auklę vaidinusios Eglės Mikulionytės ir Fra Lorenzo vaidmenį atlikusio Arvydo Dapšio. Daug kam patiko scenografija, apšvietimas. Tačiau kritikos spektaklis taip pat gavo: šedevro titului nepritariantys asmenys skundėsi perdėtai nepadoriu turiniu, kuris tarsi išjuokė Šekspyro klasikinę tragediją, nesubalansuotu komedijos ir tragedijos tonu, ilga vaidinimo trukme ir neaiškia, sunkiai girdima Džiuljetos vaidmenį atliekančios aktorės tartimi.

Kritika yra sveika, tačiau neabejotinai galima teigti, kad O. Koršunovo dviejų dešimtmečių senumo darbas turi svorio ir dabar, nes Biržiškos vienuoliktokai išėjo skaniai prisikvatoję, susimąstę apie spektaklio idėjas ir tikrai puikiai praleidę laiką ketvirtadienio vakarą, pradėję naujus mokslo metus su aukštosios kultūros nata.

Simonas Rinkevičius (III c)