Istorinis savaitgalis: Berlynas ir Poznanė, 3 d. 2026 m. gegužės mėn. 16-18 d.

Šios kelionės laukėme bene nuo mokslo metų pradžios. Vis skaičiavome, kiek gi dar liko tų savaitgalių. Pirmasis išvykimas su klase būna ne šiaip įsimintinas – tai tos nepakartojamos kelios dienos, per kurias patiri ne tik aibę nuotykių, bet ir dar labiau sustiprini bendrą ryšį su klasės draugais, prieš visiems išsibėgiojant vasaros keliais.

Kaip visi žinote, mums, gimnazistams, kelionė autobusu yra bene geriausia visos išvykos dalis. Tai laikas, kai visi esame kartu, galime bendrauti, plepėti į valias (juk sėdi jau nebe pamokoje ir nereikia visko pasakoti pašnibždomis), žaisti įvairiausius žaidimus. Jei priekis būna pakankamai nuolaidus, tai taip vadinamoji „galiorka“ gali tikrai pralinksminti visą autobusą ne tik kalbomis, bet ir muzikiniu repertuaru.

Šios ekskursijos tikslas buvo paminėti pirmuosius visų mūsų drauge įveiktus mokslo metus. Taigi, pirmiesiems gimnazijos mokslo metų mėnesiams nenumaldomai lekiant į pabaigą, susikrovę lagaminus, I d ir I c klasių mokiniai išsiruošė į trijų dienų kelionę.

Lyg gandrai, besiruošiantys ilgam skrydžiui, kėlėmės dar prieš aušrą, tačiau visi miegai išsilakstė, išvydus besišypsančius draugų veidus. Autobusas turėjo pajudėti penktą ryto, tačiau, kaip žinome, visada būna tų, kurių šilta, patogi lova nepaleidžia iš savo glėbio. Pagaliau visi susirinkę ir pasiruošę patraukėme Vokietijos link. Žinoma, darėme keletą sustojimų užkąsti bei pramankštinti kojas, nes buvo ir tokių, kurie savo įsidėtus sumuštinius suvalgė dar net nepasiekus Lenkijos sienos.

Vos pro važiuojančio autobuso langą išvydus pirmuosius Berlyno pastatus, šis miestas iškart mus pakerėjo savo išskirtine architektūra, unikalumu bei didele kultūrų įvairove vienoje vietoje. Šis miestas jau nuo seno yra vadinamas Europos laisvės, alternatyvios kultūros ir nevaržomo meno epicentru, kuriame praeities istoriniai randai virto kūrybinėmis aikštelėmis.

Gavę laisvo laiko, mes klaidžiojome nepažįstamomis Berlyno gatvelėmis, tyrinėdami šį miestą, lyg būtume vietiniai gyventojai. Pirmąjį vakarą Vokietijoje vainikavo kartą per metus Europoje vykstantis renginys „Eurovizija“. Susibūrę prie ekranų viešbučio kambariukuose, kas kiek tilpo, su nekantrumu laukėme, kuri gi šalis taps šių metų nugalėtoja.
Rytą Berlyne pasitikome skaniai papusryčiavę, kiek apsiblaususiomis akimis, tačiau su šypsenomis veiduose. Su vietine gide pasinėrėme į nuostabią Berlyno atmosferą.

Autobusu ir pėsčiomis atradome svarbiausius miesto simbolius. Sustojome prie Berlyno sienos Rytų galerijos – autentiškos Berlyno sienos atkarpos, virtusios ilgiausia pasaulyje galerija po atviru dangumi. 1990 m. ją nutapė 118 menininkų iš 21 šalies, o jų darbai iki šiol liudija Šaltojo karo pabaigą ir laisvės troškimą. Po to keliavome prie Reichstago – Vokietijos parlamento rūmų. Įspūdingas stiklinis kupolas simbolizuoja skaidrumą ir atvirą demokratiją, o pats pastatas yra daugelio istorinių lūžių liudininkas. Aplankėme ir paminklą nužudytiems Europos žydams atminti – vieną svarbiausių Holokausto atminimo vietų Europoje. Šis abstraktus memorialas, sudarytas iš tūkstančių betoninių blokų, kviečia ne tik pamatyti, bet ir pajusti istorijos svorį. Pasivaikščiojome po Muziejų salą – UNESCO saugomą kultūros ansamblį, kuriame saugomi vieni reikšmingiausių žmonijos meno ir istorijos lobių. Šie pastatai tiesiog atėmė žadą savo grožiu, įmantrumu ir senovinės architektūros ornamentais bei kolonomis. Stovėdamas šiame didingų pastatų ansamblyje, pasijunti visai kaip skruzdėliukas, grįžęs šimtus metų atgal į praeitį.
Vėliau mūsų laukė intriguojanti, įtraukianti patirtis Vokietijos šnipų muziejuje. Tai interaktyvi pažintis su slaptuoju pasauliu, kurios metu ne tik pasinėrėme į seniausių šnipų istorijas bei sužinojome visas jų gudrybes, tačiau ir patys pabuvome šnipais: slinkome per lazeriais apsaugotus kambarius bei tikrinomės melo detektoriumi. Šis muziejus visiškai nepanašus į stereotipinį, nuobodų muziejų, jam nė vienas neliko abejingas. Tai buvo patirtis, kuri įsiminė visam gyvenimui, – net patys užsinorėjome tapti šnipais!
Gavę laisvo laiko, dar panardėme jau kiek labiau prisijaukintomis Berlyno gatvelėmis, paskanavome vietinių šviežių preceliukų, apžiūrėjome vietines įdomybes, kurios kitiems gali būti kasdienis dalykas, pavyzdžiui, metro ar tramvajus. Su draugų kompanija prisėdę žalioje pievelėje šalia fontano pasigrožėjome didingąja Berlyno katedra, pasimėgavome draugiška atmosfera ir patraukėme savojo autobuso link, kuris mus nuvežė iki kitos nakvynės vietos Lenkijos–Vokietijos pasienyje.

Apibendrindama galiu pasakyti, jog šis miestas turi draugiškiausius vietinius gyventojus, kurie tave priims, nesvarbu, iš kurio pasaulio kampelio būtum atvykęs. Jie užmegs pokalbį lyg su senu pažįstamu ar net pavaišins kavos puodeliu. Berlynas – įdomus miestas ne tik besidomintiems istorija, tačiau ir mėgstantiems paskanauti vietinių gardumynų ar tiesiog papramogauti. Berlyne vietą sau gali rasti kiekvienas.

Turėjome galimybę praleisti dar vieną vakarą draugų apsuptyje su pašnekesiais, stalo žaidimais, o kai kurie iš mūsų, būdami dideli tinklinio fanai, dar ir pamušinėjo kamuolį.

Su dar mažesniu miego likučiu savo sąskaitose, tačiau pilnais pilvais per pusryčius prikirstų blynų, patraukėme į antrąjį mūsų lankytiną miestą – Poznanę. Tai vienas seniausių ir svarbiausių Lenkijos miestų, laikomas šios valstybės lopšiu. Pažintį su miestu pradėjome nuo Senosios turgaus aikštės – vienos gražiausių Lenkijoje, apsuptos spalvingų renesansinių pastatų. Čia stovi Poznanės rotušė, garsėjanti savo laikrodžiu, kuriame kasdien vidurdienį pasirodo du ožiukai – vienas iš linksmiausių miesto simbolių. Aplankėme Poznanės katedrą – vieną svarbiausių religinių pastatų šalyje, kur palaidoti pirmieji Lenkijos valdovai. Pasivaikščiojome miesto gatvėmis, pajusdami autentišką Poznanės atmosferą, kurioje susipina istorija, kultūra ir šiuolaikinis gyvenimas.

Susėdę atgal į autobusą, kiek atgavome jėgas po turiningos dienos, o tada prasidėjo linksmybės. Nenorėjome švaistyti nė minutės laiko, kurį turėjome kartu. Visi susibendravome, žaidėme žaidimus, kurie tik šaudavo į galvą. Nenumaldomai autobusui artėjant prie Lietuvos, jau su pilnomis prisiminimų bei kuriozų kišenėmis keliavome namo.

Šios išvykos metu išryškėjo tikroji vienybė bei draugiškumas ne tik tarp savų klasiokų, bet ir I c klasės mokinių. Ne kartą visi drauge ištiesėme vieni kitiems pagalbos ranką, pasidalijome užkandžiais bei kartu juokėmės iki ašarų. Tai, be abejonės, buvo nuostabi kelionė mums visiems, kurią su šypsenomis prisiminsime dar tikrai ilgą laiką.

Labai dėkojame I d klasės auklėtojai Irenai Tarvainienei ir I c klasės auklėtojai Aušrelei Gecevičienei, kad nepabūgo mūsų, pašėlusių pirmokų, ir vyko kartu į šią įsimintiną kelionę.
Austėja Pakalnytė, I d klasė